Tadas Lomanas

Foto: (c) www.staralliance.com

Dėl žemės trūkumo šiukšlės Japonijoje visada buvo problema. Šiuo metu Tokijas ir visi 30 milijonų jo gyventojų turi tik vieną sąvartyną, kuris vis pilnėja, nes statistiškai kiekvienas japonas per dieną išmeta apie 1 kilogramą šiukšlių. Tai tikrai nemažai. Tačiau jau ne vieneri metai kai gyventojai privalo savo šiukšles rūšiuoti ir suskirstyti jas į mažiausiai 5 kategorijas: degias (popieriaus pakuotės, virtuvės atliekos, TETRA-PAK gėrimų pakuotės, rūbai, smulkūs mediniai daiktai ir pan.), nedegias (plastikas, folija, keramika, baterijos, elektros lemputės), stiklą, metalą (skardines, stiklainių dangtelius) ir plastikinius butelius (PET). Be to, atskirai reikia išmesti į pundelius surištus laikraščius, žurnalus ar knygas, o norint atsikratyti didelių daiktų, reikia kviesti specialią tarnybą. Visa tai daroma kiekvienuose namuose, o šiukšlės sudedamos į skaidrius maišus, kad matytųsi, kas juose yra ir nebūtų „sukčiaujama“. Mat šiukšliavežiai yra griežti ir pamatę neišrūšiuotas atliekas jų tiesiog nepaima. Įdomi detalė ir tai, kad degios atliekos išvežamos antradieniais (japoniškai ši savaitės diena vadinama „ugnies diena“), o nedegios – trečiadieniais („vandens diena“).

Visas aprašytas šiukšlių rūšiavimas yra labai sveikintinas dalykas, tačiau tolimesnis jų likimas nėra pats ekologiškiausias. Ne veltui šiukšlės Tokijuje skirstomos į degias ir nedegias, nes pirmosios iš tiesų ir yra deginamos. Visoje Japonijoje yra apie 1800 didelių atliekų deginimo krosnių, kuriose 700-900 laipsnių temperatūroje į pelenus paverčiama du trečdaliai visų šalies šiukšlių. Rezultatas – oro užterštumas ir nemažai kenksmingų medžiagų turintys pelenai, kurie laidojami žemėje arba, Tokijo atveju, pakrančių vandenyje. Kadangi pelenuose esanti medžiagų koncentracija yra didelė, didelio jų kiekio buvimas vienoje vietoje kelia nemažai ekologinių problemų. Iš kitos pusės – šios krosnys gamina elektrą ir šilumą. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tai mažai atperka padaromą žalą.

Degios šiukšlės sudeginamos, o kur keliauja nedegios? Pasirodo, jos nėra perdirbamos, o tiesiog susmulkinamos ir keliauja į sąvartyną kartu su jau minėtais pelenais. Gal tai nebūtų didelė problema, jeigu prie nedegių atliekų būtų priskirtos tikrai sunkiai perdirbamos medžiagos, bet Japonijoje į „nedegių“ konteinerį metami labai įvairūs daiktai: nuo plastikinių pakuočių iki baterijų, elektros lempučių ir mažų elektros prietaisų. Plastikas nėra deginamas dėl jo sukeliamos didelės taršos, tačiau kodėl jis nėra perdirbamas, nepavyko sužinoti.

Tad po viso kruopštaus rūšiavimo į tikrą antrinį panaudojimą patenka tik stiklas, metalas, plastikiniai buteliai ir atskirai sudėta makulatūra. Nors gyventojai stengiasi tvarkyti savo šiukšles ir, kaip pasirodė, tikrai mano, jog prisideda prie švaresnės aplinkos išsaugojimo, tačiau atliekos Japonijoje nėra uždarame rate, kai vieną kartą panaudotos jos vėl grįžta pas vartotoją. Milijonai tonų šiukšlių yra palaidojama sąvartynuose, o daiktai vėl iš naujo gaminami panaudojant dažniausiai neatsinaujinančius šaltinius.

Beje, kaip atrodo Tokijo sąvartynas? Jis daug kuo panašus į europietiškus, tačiau įkurtas jūros pakrantėje. Iš žemės pylimų vandenyje yra atskirtos teritorijos, į jas verčiamos šiukšlės ir formuojami nauji sausumos plotai. Dėl tokių veiksmų Tokijo pakrantėse sugautos žuvys turi net iki dešimt kartų didesnius dioksino kiekius nei leistina norma, o mokslininkai yra įvardinę kone 200 kenksmingų medžiagų, kurios iš sąvartynų išsiskiria į aplinką.

Visa tai verčia pagalvoti, ar tikrai kiekvienas gyventojas gali prisidėti prie ekologiškesnės aplinkos vien tik rūšiuodamas? Dažnai atrodo, kad žmonės tuo yra įsitikinę. Universiteto valgykloje galima gauti nemokamas medines valgymo lazdeles, kurias visi pavalgę išmeta. Taip per vienus pietus gali būti sunaudojama iki trečdalio kubinio metro medienos. Pažįstamas taip pat nusipirko šimtą porų vienkartinių lazdelių, kurias naudoja kiekvieno valgymo metu ir vėliau išmeta. Paklausus, kodėl nenaudoja jų kelis kartus arba neįsigyja daugkartinių, atsakė, kad jos pigios, nereikia vargti plaunant, o be to – jos juk perdirbamos. Deja, „perdirbimas“ šioje vietoje reiškia sudeginimą. Prekių gamintojai, atrodo, taip pat mano, kad „perdirbimas“ yra problemos sprendimas. Pakuotės dažnai būna labai lengvai išskirstomos į sudėtines dalis, kad kiekvienas nesunkiai galėtų atskirti plastiką nuo popieriaus. Etiketės ant butelių taip pat nėra tvirtai priklijuotos. Visa tai palengvina rūšiavimą. Tačiau pačių pakuočių kiekis yra labai didelis. Kiekvieną kartą kažką pirkdamas namo gali parsinešti ir daugybę įpakavimų, kurie dažnai nėra būtini. Apie tai internetiniame žurnale „Metropolis“ Craig Briggs yra parašęs: „Tarkime eini į parduotuvę pirkti obento (japoniški pietūs dėžutėje). Jį suvalgęs pamatai, kad turi tokias šiukšles: pirkinių krepšelį, obento dėžutės plastikinį viršų ir apačią, dvi lazdeles, vieną popierinį lazdelių įpakavimą, dantų krapštuką ir jo popierinį įpakavimą, plastiko juosteles, kuriomis atskiriamas maistas dėžutėje, lėkštelę iš folijos, kurioje būna sudėti oshinko (japoniški konservuoti ridikėliai), vieną servėtėlę ir jos plastikinį įpakavimą bei vieną parduotuvės čekį. Ir visa tai atliekos nuo vienų pietų.“

Atliekų problemoms išspręsti Japonijos mokslininkai tikriausiai sugalvos ne vieną būdą. Tačiau nemažai žmonių sako, kad viskas yra kiek paprasčiau – tereikia nustoti tiek daug vartojus. Tame yra tiesos. Jeigu žmonės ir toliau manys, kad rūšiavimas išsprendžia visas atliekų problemas, šiukšlių nemažės tol, kol bus pigių resursų. Vartotojai ir toliau pirks jiems nebūtinus daiktus nesusimąstydami, kokią įtaką jų pagaminimas ir sunaikinimas daro aplinkai, o sąžinė dėl įtakos ekologijai bus nuraminama prie šiukšlių dėžės viską gražiai išrūšiavus. Kaip žinome, tai mažai kuo išsprendžia pagrindinę problemą, nes svarbiausia turėtų būti mažesnis vartojimas iš pat pradžių ir mažesnis atliekų palikimas po savęs. Kai tai bus suprasta, šiukšlių problema turėtų tapti ne tokia grėsminga. Ir tai liečia ne tik Japoniją, bet ir Lietuvą ar kitas pasaulio šalis.

Galiausiai, palikę šiukšles pakalbėkime apie dviračius. Tai trečia su ekologija susijusi detalė, kuri lengvai pastebima tik atvykus į Tokiją, nes čia šių transporto priemonių yra be galo daug. Prie parduotuvių, metro stotelių, bankų, šventyklų, mokyklų, universitetų – visur gali pamatyti stovinčius šimtus dviračių. Su jais važiuoja mokiniai, jaunimas, pensininkai ir švarkuoti verslininkai, patruliuoja policininkai, o mamos ir tėčiai vežiojasi vaikus. Mieste dėl didelio dviračių kiekio net kyla problemų, nes kai dešimtys jų būna pastatomi ant šaligatvių, tai ima trukdyti pėstiesiems. Tuomet netvarkingai paliktas dviratis gali būti policijos nuvežamas į specialią aikštelę, iš kurios jį reikia išsipirkti.

Dviračiai dažnai nėra vienintelė keliavimo priemonė, kurią naudoja japonai. Su juo kartais važiuojama tik apsipirkti arba pasivėžinti parke, bet dažniausiai – nusigauti iki artimiausios metro stotelės. Dėl to prie metro galima pamatyti tik dviračiams skirtas mokamas stovėjimo aikšteles. Taupant vietą jie būna sukeliami net dviem auštais.

Neaišku, kiek žmonių mėgsta dviračius dėl ekologinių priežasčių. Bet tai tikrai nėra vienintelė jų teigiama savybė. Dauguma tikriausiai tai daro ir dėl to, kad dviratis, kaip ir daugelyje didelių miestų, piko metu yra viena greičiausių transporto priemonių. Be to, jie nebrangūs ir atsiperka labai greitai. Visus šiuos pliusus sudėjus į vieną vietą tampa nenuostabu, kodėl dviratį Tokijuje turi kas antras žmogus ir jų populiarumas nemažėja. Reikėtų tik palinkėti tokių permainų didiesiems Lietuvos miestams.

LiDi

Ne tik gamtininkai ir biologai, bet ir kiekvienas mylintis, pažįstantis ir besidomintis paukščiais pažįsta vieną turtingiausių paukščių karalijų Lietuvoje – Novaraistį.

Tai Kauno, Šakių rajonų ir Kazlų Rūdos savivaldybių sandūroje , netoli Lekėčių miestelio įkurtas Novaraisčio valstybinis ornitologinis draustinis. Čia kadaise plytėjusių miškų vietose nuolatos gyveno ir vaikus vedė vilkai, briedžiai ir šernai. Gausu buvo žalčių, angių – marguolių gyvačių, gluodenų. Aukštapelkė susiformavo iš užakusio ežero, nes jį maitino tik lietaus vandenys, kurių nepapildė nei viena upė, o tik ištekėjo vienintelė Nova. Nuo šios upės pavadinimo vėliau ir kilęs Novaraisčio vardas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Novaraistis buvo paverstas eksploatuojamu durpynu. Tačiau durpės čia taip ir nebuvo nei gausios nei ypatingai geros. 1979 metais buvo nutraukta jų gamyba ir didžiuliai plotai palikti likimo valiai. Išsekintas durpių platybes vėl iš naujo atrado įvairūs paukščiai. 1988 metais siekiant išsaugoti paukščių perėjimo ir poilsio migracijų metu vietą Pietvakarių Lietuvoje buvo įsteigtas valstybinis ornitologinis draustinis. Patvenkus Novos upę, radosi daug atvirų užlietų plotų paukščiams gyventi ir perėti.

Draustinio teritorijoje aptiktos 33 paukščių rūšys, įtrauktos į Europos Sąjungos saugomų gyvūnų sąrašus bei Lietuvos Raudonąją knygą. Čia pastebimi juodakakliai kragai, gulbės giesmininkės, tetervinai. Aptinkamos ir kelios pavienės didžiojo baublio poros, kurių originalus skleidžiamas garsas panašus į pučiamo stiklinio butelio garsą. Visgi labiausiai turbūt Novaraistį išgarsino migruojančios gervės ir žąsys, kurių rudenio traukimo metu priskaičiuojama iki 2000 vienu metu čia besiburiuojančių. Tai didžiausi tokio pobūdžio gervių susitelkimai Lietuvoje ir pagal šį rodiklį Novaraistis net lenkia garsiuosius Žuvinto ir Čepkelių rezervatus. Stebėti ir klausytis paukščių galima tam įrengtame stebėjimo bokštelyje, link kurio veda nuorodomis pažymėtas kelias nuo plento Kaunas – Šakiai.

Be to Novaraistis gali pasigirti ir tuo, kad yra Zanavykų krašto „stogas“ – šių apylinkių aukščiausia vieta nuo jūros lygio.

Turistas.lt

Tai, kas ateina iš žmonių širdies, yra neišmatuojama pinigais. Vaikai ir šiais metais rašė laiškus Kalėdų seneliui, išsakė savo kasdieninius rūpesčius, išreiškė labiausiai trokštamas svajones. Jūsų dėmesys ir gerumas kaip saulės spindulys praskaidrins ir sušildys globos namuose gyvenančių vaikų kasdienybę.

Štai tokia žinutė keliauja į firmas, namus, mokyklas ir t.t. Keliauja ji po internetines susirašinėjimo grupes. Tačiau jos nėra oficialiame “Atsigręžk į vaikus” tinklapyje. Nebijokite, tai ne apgaulė. Tiesiog nėra žmonių, kurie operatyviai galėtų atnaujinti informaciją tinklapyje.

Norinčius prisidėti prie akcijos ar pamatyti vaikų svajonių ir norų sąrašą prašome kreiptis:
Julija Butarevič (atstovė ryšiams su visuomene) tel. 869942854
Rasa Maslauskaitė (projektų koordinatorė) 862446130
VLGN “Atsigręžk į vaikus”, Lenkų g. 1/17, Vilnius.

Praeitų metų rėmėjų sąrašas čia.

Neseniai žymus režisierius ėmėsi organinės žemdirbystės. Jis pradėjo gaminti naują liniją “biorevoliucinių” sulčių, pagamintų iš vaisių, užaugintų jo organiniame ūkyje Drven Grad. Sultys pavadintos žymių revoliucionierių arba žmonių, kurių gyvenimai kokiu nors būdu erzino Vakarų valstybių aparato veikėjus, vardais. Tito vardu pavadintos vaivorų sultys, Che Guevaros – aviečių sultys, dar vienos sultys bus skirtos Fideliui Castro, o vienos net pavadintos Saddamo Husseino vardu… Dėl kai kurių vardų, manau, žmonių pažiūros gali labai išsiskirti, tačiau Kusturica tiki, kad šie žmonės nusipelnė turėti sultis, skirtas jiems.

Nuotraukos

Parengta pagal:

• http://ysesm.maskv.edu.yu/serbia/drven_grad.htm

• http://www.virtualtourist.com

• http://www.benettontalk.com

• http://www.slowfood.com

Tai erdvė, visiems norintiems suteikianti galimybę kalbėti viešai ir drąsiai, raginanti prisijungti visus žurnalistus, žiniasklaidos ekspertus, ryšių su visuomene specialistus, verslininkus, politikus, apžvalgininkus, ekonomistus ir visus kitus, kuriems žiniasklaida rūpi ir kurie neabejoja, kad apie ją reikia kalbėti.

Čia kiekvienas pilietis raginamas išsakyti savo nuomonę apie žiniasklaidą ir visuomenės informavimo priemones. Jam siūloma ne šmeižti ir keikti, o svarstyti ir klausti, siūlyti ir analizuoti, kas ir kodėl taip rašo, rodo ar kalba.Tai erdvė, į kurią įsijungę žiniasklaidos priemonių atstovai raginami išdrįsti pripažinti klaidas ir ieškoti būdų jas spręsti. Erdvė, siūlanti viešai kalbėti apie interesus, iškraipančius žiniasklaidos turinį ir padarančios jį negarbingu, paminančiu visuomenės informavimo nuostatas.

Čia netoleruojamas šmeižtas ir piktnaudžiavimas visuomenės pasitikėjimu grįsta galia, žiniasklaidos galimybės skleisti informaciją naudojimas asmeniniais tikslais, laužant visuomenės informavimą reguliuojančiuose įstatymuose nustatytus principus.

gzi.lt – pilietinė iniciatyva, nesiekianti vienų girti, kitų smerkti, neskirstanti į garbingus ir mažiau garbingus. Projekto tikslas – skatinti žurnalistų ir visuomenės diskusiją.

Žiniasklaidos priemonėms, prisijungiančioms prie iniciatyvos, siūloma visų pirma kalbėti apie save, o ne peikti neprisijungusius, raginama ne tik diskutuoti apie garbingumą, bet ir garbingiau dirbti, stengiantis laikytis visų visuomenės informavimą reglamentuojančių įstatymų ir Žurnalistų etikos kodekso principų.

gzi.lt 

“Namų darželį” mes kūrėme galvodami apie VAIKO poreikius. Žinodami, ko reikia, kad jis užaugtų sveiku žmogumi ir laisva asmenybe. Todėl mums be galo svarbu:- ekologiška vaiką supanti fizinė aplinka. Natūralios medžiagos vaiko aplinkoje. Namų įrengime, balduose, žaisluose. Sveika mityba, ekologiški produktai, grynas oras, sąlygos daug ir laisvai judėti saugioje aplinkoje;

- individualus požiūris į vaiką. Sąlygos, leidžiančios vaikui vystytis savo tempu, atrasti pasaulį, pažinti, kurti, turėti išžaistą, pasakomis nuspalvintą vaikystę. Lavintis ne lavinant atmintį, o intelektą, pačiam atrandant reiškinių priežastinius-pasekminius ryšius;

- Žmonės, esantys šalia vaiko. Patyrę pedagogai, kurie pirmiausia yra Žmonės, jaučiantys vaiką ir vidines jo elgesio priežastis. Žinantys, ko vaikui konkrečioje situacijoje reikia. Kuriantys gerą atmosferą grupėje, supratimu ir pagarba grįstus santykius.

Mes už tikrą, išžaistą ir laimingą Vaikystę!

Pagrindiniai principai ugdyme

Vaiko laisvės ir teisės. Suaugęs vaikui turi sudaryti tokias sąlygas, kurios užtikrintų pagrindines vaiko teises į:
- nesuvaržytą judėjimą. Jei aplinka judėjimui yra nesaugi, svarbu pašalinti visus pavojingus objektus, juos atskirti, bet jokiu būdu nesuvaržyti vaiko judėjimo laisvės;
- vaiką tausojančią ir saugią aplinką;
- galimybę būti vaiku ir turėti TIKRĄ, laimingą bei išžaistą vaikystę;
- būti mylimu ne už kažką, o tiesiog už tai, kad jis yra;
- subalansuotą gyvenimo ritmą (kuomet įkvėpimą lydi iškvėpimas),
- augti, pažinti ir vystytis savo tempu, o ne pagal suaugusiojo ambicijas;
- savarankiškus atradimus. Atradimo džiaugsmas – vienas svarbiausių džiaugsmų žmogaus gyvenime.

Ribos. Ribų nustatymas yra būtinas veiksmas, kurį turi padaryti suaugęs dėl to, kad vaikas jaustųsi saugus, galėtų orientuotis savo santykyje su kitais žmonėmis ir jį supančia aplinka. Nustatant ribas vaikui, galioja taisyklė – gerai tai, kas nekenkia pačiam vaikui, jį supančiai aplinkai ar kitiems žmonėms. Svarbiausia nuostata čia – taisyklės (ribos) turi būti teisingos, visiems vienodos ir nekintančios.

Vaiką supanti socialinė aplinka. Vaiką turi supti tokia socialinė aplinka, kad jis užaugtų Žmogumi. Savo aplinkoje sutikdamas žmones, kurie vadovaujasi t.t. moralinėmis nuostatomis, atitinkamai formuojasi ir vaiko požiūris į pasaulį, žmones, moralę. Jei nori, kad vaikas būtų kažkoks, pats turi juo būti. Šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja ne tai, kas sakoma ir daroma, o vidines suaugusiųjų būsenas;

Fizinė erdvė. Sveikam vaiko fizinio kūno formavimuisi labai svarbūs šie faktoriai, susiję su aplinka:
- sveika ir ekologiška mityba. Tai yra pagrindinis organizmo aprūpinimo šaltinis statybai reikalingomis medžiagomis. Todėl ji turi būti subalansuota, sveika, maistui naudojami produktai – kiek įmanoma labiau ekologiški;
- natūralios medžiagos vaiko aplinkoje: balduose, apdailos medžiagose, žaisluose, jo rūbuose (medžiagose, kurios tiesiogiai liečiasi su vaiko kūnu);
- iš natūralių, neišbaigtų medžiagų pagaminti žaislai. Tai aktualu dviem tikslais: natūraliam jutimų vystymui bei natūraliam vaiko kūrybingumui bei vaizduotei.
- rami, vaiko jutimus tausojanti aplinka (spalvos, garsai). Jei užduotume klausimą, kas labiau lavina vaiko jutimus – ar tam tikros medžiagos jutimams stygius, ar perteklius, būtų akivaizdu, kad kai pojūčio trūksta, reikia įtempti visus raumenis, kad jį pajustum, ko pasėkoje tie vidiniai raumenys yra daug labiau lavinami. Ryškios, įkyrios spalvos, aštrūs garsai, sintetiniai pojūčiai ne tik, kad bukina vaiko jutimus, bet ir kenkia jo vidiniam stabilumui.

Kuo daugiau gryno oro ir judėjimo laisvės. Judėdamas ir būdamas gryname ore vaikas auga sveikas, teisingai formuojasi jo raumenynas, vystosi stambioji ir smulkioji motorika. Tokie vaikai užauga sveikesni, stabilesnės psichikos, neturi kalbos sutrikimų. Moksliškai įrodyta, kad mažai judantys vaikai yra pastovūs logopedų pacientai, nekalbant tiesiog apie jų sveikatą.

Ritmas: dienos, savaitės, metų laikų, metų. Dienos ritmas pasireiškia tuo, kad kiekvieną intensyvią vaiko veiklą, tarsi įkvėpimą, palydi iškvėpimas – galimybė atsipalaiduoti, tarsi “suvirškinti” įspūdžius, gautus iš intensyvios veiklos. Tik ritmingai gyvendamas vaikas užauga geros sveikatos ir stabilios psichikos. Kitaip sakant, ritmas vaikui reikalingas dėl 2 priežasčių:
- fiziologinės. Žinodamas, kokiu apytiksliai laiku vaikas valgo, miega, eina į kiemą, žaidžia ir ilsisi, organizmas kiekvienai sudėtinei dienos daliai gali pasiruošti geriausiai. Išskirti reikiamus virškinimo fermentus prieš valgymą, suintensyvinti imuninę sistemą prieš einant į kiemą, pasiruošti augimui prieš miegą ir pan. Ritmas tiesiog reikalingas vaiko fizinei sveikatai.
- psichinės. Akivaizdu, kad vaikui ritmas reikalingas saugumo jausmo užtikrinimui. Jam tiesiog būtina žinoti, kas po ko eina dienoje, savaitėje, mėnesyje, metuose. Ir nuo to žinojimo jam yra ramu ir saugu.

Taip pat siūlome pažiūrėti nuotraukas

Daugiau informacijos:
http://www.namudarzelis.lt

Kaip prisidėti?

PERKANT EGLUTES prekybos centruose “IKI”

Prekybos centruose „IKI“ žaisliukai – eglutės bus parduodamos nuo lapkričio 15 iki sausio 15 dienos. Visą pelną, gautą pardavus eglutes, IKI skiria organizacijos “Gelbėkit vaikus” projektui “Astridos Lindgren biblioteka ir vaiko teisės”.

DALYVAUJANT AUKCIONE lapkričio 29 dieną, 19 val. prekybos centre GEDIMINO 9

16 Lietuvos menininkų dovanoja kurinius akcijai „12 eglučių“! Darbų ekspozicija prekybos centre GEDIMINO 9, IV a.

Tekstilė, stiklas, gintaras, medis, geležis ir kitos medžiagos kūrybingų menininkų rankose virs neįprastomis kalėdinėmis eglutėmis. Tarp menininkų visuomenei gerai žinomi visuomenei gerai žinomi Vaidotas Žukas, Mindaugas Tendzegolskis, Ilona Žvinakienė, Tadas Gutauskas ir kiti.
Projekte dalyvaujantys menininkai atsisakė honoraro ir visi pinigai už parduotas eglutes atiteks bibliotekai ant ratų pirkti.

Registracija į aukcioną el. paštu info@ad-verum.lt

AUKOJANT LĖŠAS Projektui „Astridos Lindgren biblioteka ir vaiko teisės“

DALYVAUJANT KALĖDŲ REPETICIJOJE lapkričio 29 d., 19 val. Gedimino prospekte

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ dėkoja visiems, prisidedantiems prie VAIKŲ KALĖDINĖS PASAKOS ir kviečia į baigiamąjį akcijos koncertą!

Gedimino prospekte vykstančiame koncerte bus surengta analogų Lietuvoje neturėjusi KALĖDŲ REPETICIJA – kalėdinių lempučių ir muzikos spektaklis.

Daugiau informacijos:
http://www.gelbvaik.lt/lt/12egluciu

Renginyje dalyvavęs statybos iš šiaudų ryšulių specialistas Domantas Surkys tvirtino, jog gerą šiaudų namą pastatyti nėra taip paprasta. Reikia žinoti daug detalių. Kas iš to, kad pastatysi šiaudinį namą, o pro jo sienas kiaurai vėjai pūs. Taip jis neatliktų savo vienos iš pagrindinių funkcijų – šilumos saugojimo. Šiaudų namą reikia statyti kruopščiai, atidžiai, nepalikti plyšių, reikia ir specialių žinių, o geriausia – praktikos. Todėl Upytės bendruomenės nariams suteikiama tokia proga. Sudalyvavęs tokio namo statyboje, kiekvienas galės pats savo kieme pasistatyti sau pirtį, priestatą ar kokį ūkinį pastatėlį iš šiaudų, o gal ir renovuoti savo gyvenamąjį namą ar pasistatyti naują.Antroji šio pastato funkcija – propaguoti ekologiškos ir sveikos statybos iš šiaudų statymo būdą. Kai pastatas bus baigtas ir įrengtas, jis tarnaus visiems Lietuvos žmonėms. Čia atvažiavę žmonės galės daugiau sužinoti apie šiaudinius namus, pačiupinėti stovintį pastatą gyvai.

Trečioji funkcija nesusijusi su šiaudizmu – Upytės bendruomenės amatų centras. Svarbiausia jo paskirtis – išsaugoti linininkystės tradicijas. Čia atvažiavę žmonės galės sužinoti linininkystės istoriją, išmokti austi, verpti, sužinoti koks yra lino kelias nuo jo pasodinimo iki lininio drabužio ar staltiesės. Taip pat bus mokoma kaip išsispausti linų sėmenų aliejų, kaip pasigaminti įvairių patiekalų iš linų produktų. Patiekalų čia vietoje bus galima ir paragauti.

Taip pat pastatas atliks ir kitų funkcijų – skatins atkreipti dėmesį į klimato kaitos problemą, kels bendruomenės narių aktyvumo ir verslumo lygį, pritrauks investicijas, garsins Upytės vardą, galbūt padės įsteigti naujų darbo vietų ir pan.

Tikimasi, kad šis šiaudinis pastatas tarnaus ne tik upytiečiams, bet ir visai Lietuvai bei šalies svečiams. Ši vieta turėtų tapti traukos centru, sutraukti turistus ar kitus susidomėjusius taip sparčiai nykstančia linininkyste ar taip sparčiai plintančia ekologine statyba iš šiaudų ryšulių.

Daugiau informacijos apie bendruomenės “Upytės žemė” projektą:

• http://www.lzinios.lt
• http://www.info.lt
• http://www.undp.lt/sgp/projects.php

Laimis Žmuida

Daugiau informacijos:
http://blogas.lt/siaudunamai

Projektas nekybos ore ir vyks ištisus metus. Jis turės 12 fazių. Dabar vyksta “Problemos pristatymo” fazė, vėliu seks kitos: šiukšlinimas, transporto tarša, vanduo, protingas apsipirkinėjimas, kūrybos mėnuo, aktyvumo mėnuo ir galiausiai – padėkos mėnuo. Kiekvieną mėnesį vis naujos akcijos, konkursai, vis kažkas įdomaus.

http://www.mtv.lt/pradek/