Geros valios žmonėms

Ekologija Tokijuje: rūšiavimas, vartojimas ir dviračiai

Posted by geravalia on lapkričio 18, 2007

tokijas2.jpgTokijuje yra virš penkiolikos milijonų dviračių, čia šiukšlės rūšiuojamos į 5 kategorijas, o gatvėse švaru nors eidamas nepamatysi nė vienos šiukšlinės. Tačiau kiek tai parodo ekologišką japonų gyvenimo būdą jau yra kitas klausimas.

Dėl žemės trūkumo šiukšlės Japonijoje visada buvo problema. Šiuo metu Tokijas ir visi 30 milijonų jo gyventojų turi tik vieną sąvartyną, kuris vis pilnėja, nes statistiškai kiekvienas japonas per dieną išmeta apie 1 kilogramą šiukšlių. Tai tikrai nemažai. Tačiau jau ne vieneri metai kai gyventojai privalo savo šiukšles rūšiuoti ir suskirstyti jas į mažiausiai 5 kategorijas: degias (popieriaus pakuotės, virtuvės atliekos, TETRA-PAK gėrimų pakuotės, rūbai, smulkūs mediniai daiktai ir pan.), nedegias (plastikas, folija, keramika, baterijos, elektros lemputės), stiklą, metalą (skardines, stiklainių dangtelius) ir plastikinius butelius (PET). Be to, atskirai reikia išmesti į pundelius surištus laikraščius, žurnalus ar knygas, o norint atsikratyti didelių daiktų, reikia kviesti specialią tarnybą. Visa tai daroma kiekvienuose namuose, o šiukšlės sudedamos į skaidrius maišus, kad matytųsi, kas juose yra ir nebūtų „sukčiaujama“. Mat šiukšliavežiai yra griežti ir pamatę neišrūšiuotas atliekas jų tiesiog nepaima. Įdomi detalė ir tai, kad degios atliekos išvežamos antradieniais (japoniškai ši savaitės diena vadinama „ugnies diena“), o nedegios – trečiadieniais („vandens diena“).

Visas aprašytas šiukšlių rūšiavimas yra labai sveikintinas dalykas, tačiau tolimesnis jų likimas nėra pats ekologiškiausias. Ne veltui šiukšlės Tokijuje skirstomos į degias ir nedegias, nes pirmosios iš tiesų ir yra deginamos. Visoje Japonijoje yra apie 1800 didelių atliekų deginimo krosnių, kuriose 700-900 laipsnių temperatūroje į pelenus paverčiama du trečdaliai visų šalies šiukšlių. Rezultatas – oro užterštumas ir nemažai kenksmingų medžiagų turintys pelenai, kurie laidojami žemėje arba, Tokijo atveju, pakrančių vandenyje. Kadangi pelenuose esanti medžiagų koncentracija yra didelė, didelio jų kiekio buvimas vienoje vietoje kelia nemažai ekologinių problemų. Iš kitos pusės – šios krosnys gamina elektrą ir šilumą. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tai mažai atperka padaromą žalą.

Degios šiukšlės sudeginamos, o kur keliauja nedegios? Pasirodo, jos nėra perdirbamos, o tiesiog susmulkinamos ir keliauja į sąvartyną kartu su jau minėtais pelenais. Gal tai nebūtų didelė problema, jeigu prie nedegių atliekų būtų priskirtos tikrai sunkiai perdirbamos medžiagos, bet Japonijoje į „nedegių“ konteinerį metami labai įvairūs daiktai: nuo plastikinių pakuočių iki baterijų, elektros lempučių ir mažų elektros prietaisų. Plastikas nėra deginamas dėl jo sukeliamos didelės taršos, tačiau kodėl jis nėra perdirbamas, nepavyko sužinoti.

Tad po viso kruopštaus rūšiavimo į tikrą antrinį panaudojimą patenka tik stiklas, metalas, plastikiniai buteliai ir atskirai sudėta makulatūra. Nors gyventojai stengiasi tvarkyti savo šiukšles ir, kaip pasirodė, tikrai mano, jog prisideda prie švaresnės aplinkos išsaugojimo, tačiau atliekos Japonijoje nėra uždarame rate, kai vieną kartą panaudotos jos vėl grįžta pas vartotoją. Milijonai tonų šiukšlių yra palaidojama sąvartynuose, o daiktai vėl iš naujo gaminami panaudojant dažniausiai neatsinaujinančius šaltinius.

Beje, kaip atrodo Tokijo sąvartynas? Jis daug kuo panašus į europietiškus, tačiau įkurtas jūros pakrantėje. Iš žemės pylimų vandenyje yra atskirtos teritorijos, į jas verčiamos šiukšlės ir formuojami nauji sausumos plotai. Dėl tokių veiksmų Tokijo pakrantėse sugautos žuvys turi net iki dešimt kartų didesnius dioksino kiekius nei leistina norma, o mokslininkai yra įvardinę kone 200 kenksmingų medžiagų, kurios iš sąvartynų išsiskiria į aplinką.

Visa tai verčia pagalvoti, ar tikrai kiekvienas gyventojas gali prisidėti prie ekologiškesnės aplinkos vien tik rūšiuodamas? Dažnai atrodo, kad žmonės tuo yra įsitikinę. Universiteto valgykloje galima gauti nemokamas medines valgymo lazdeles, kurias visi pavalgę išmeta. Taip per vienus pietus gali būti sunaudojama iki trečdalio kubinio metro medienos. Pažįstamas taip pat nusipirko šimtą porų vienkartinių lazdelių, kurias naudoja kiekvieno valgymo metu ir vėliau išmeta. Paklausus, kodėl nenaudoja jų kelis kartus arba neįsigyja daugkartinių, atsakė, kad jos pigios, nereikia vargti plaunant, o be to – jos juk perdirbamos. Deja, „perdirbimas“ šioje vietoje reiškia sudeginimą. Prekių gamintojai, atrodo, taip pat mano, kad „perdirbimas“ yra problemos sprendimas. Pakuotės dažnai būna labai lengvai išskirstomos į sudėtines dalis, kad kiekvienas nesunkiai galėtų atskirti plastiką nuo popieriaus. Etiketės ant butelių taip pat nėra tvirtai priklijuotos. Visa tai palengvina rūšiavimą. Tačiau pačių pakuočių kiekis yra labai didelis. Kiekvieną kartą kažką pirkdamas namo gali parsinešti ir daugybę įpakavimų, kurie dažnai nėra būtini. Apie tai internetiniame žurnale „Metropolis“ Craig Briggs yra parašęs: „Tarkime eini į parduotuvę pirkti obento (japoniški pietūs dėžutėje). Jį suvalgęs pamatai, kad turi tokias šiukšles: pirkinių krepšelį, obento dėžutės plastikinį viršų ir apačią, dvi lazdeles, vieną popierinį lazdelių įpakavimą, dantų krapštuką ir jo popierinį įpakavimą, plastiko juosteles, kuriomis atskiriamas maistas dėžutėje, lėkštelę iš folijos, kurioje būna sudėti oshinko (japoniški konservuoti ridikėliai), vieną servėtėlę ir jos plastikinį įpakavimą bei vieną parduotuvės čekį. Ir visa tai atliekos nuo vienų pietų.“

Atliekų problemoms išspręsti Japonijos mokslininkai tikriausiai sugalvos ne vieną būdą. Tačiau nemažai žmonių sako, kad viskas yra kiek paprasčiau – tereikia nustoti tiek daug vartojus. Tame yra tiesos. Jeigu žmonės ir toliau manys, kad rūšiavimas išsprendžia visas atliekų problemas, šiukšlių nemažės tol, kol bus pigių resursų. Vartotojai ir toliau pirks jiems nebūtinus daiktus nesusimąstydami, kokią įtaką jų pagaminimas ir sunaikinimas daro aplinkai, o sąžinė dėl įtakos ekologijai bus nuraminama prie šiukšlių dėžės viską gražiai išrūšiavus. Kaip žinome, tai mažai kuo išsprendžia pagrindinę problemą, nes svarbiausia turėtų būti mažesnis vartojimas iš pat pradžių ir mažesnis atliekų palikimas po savęs. Kai tai bus suprasta, šiukšlių problema turėtų tapti ne tokia grėsminga. Ir tai liečia ne tik Japoniją, bet ir Lietuvą ar kitas pasaulio šalis.

Galiausiai, palikę šiukšles pakalbėkime apie dviračius. Tai trečia su ekologija susijusi detalė, kuri lengvai pastebima tik atvykus į Tokiją, nes čia šių transporto priemonių yra be galo daug. Prie parduotuvių, metro stotelių, bankų, šventyklų, mokyklų, universitetų – visur gali pamatyti stovinčius šimtus dviračių. Su jais važiuoja mokiniai, jaunimas, pensininkai ir švarkuoti verslininkai, patruliuoja policininkai, o mamos ir tėčiai vežiojasi vaikus. Mieste dėl didelio dviračių kiekio net kyla problemų, nes kai dešimtys jų būna pastatomi ant šaligatvių, tai ima trukdyti pėstiesiems. Tuomet netvarkingai paliktas dviratis gali būti policijos nuvežamas į specialią aikštelę, iš kurios jį reikia išsipirkti.

Dviračiai dažnai nėra vienintelė keliavimo priemonė, kurią naudoja japonai. Su juo kartais važiuojama tik apsipirkti arba pasivėžinti parke, bet dažniausiai – nusigauti iki artimiausios metro stotelės. Dėl to prie metro galima pamatyti tik dviračiams skirtas mokamas stovėjimo aikšteles. Taupant vietą jie būna sukeliami net dviem auštais.

Neaišku, kiek žmonių mėgsta dviračius dėl ekologinių priežasčių. Bet tai tikrai nėra vienintelė jų teigiama savybė. Dauguma tikriausiai tai daro ir dėl to, kad dviratis, kaip ir daugelyje didelių miestų, piko metu yra viena greičiausių transporto priemonių. Be to, jie nebrangūs ir atsiperka labai greitai. Visus šiuos pliusus sudėjus į vieną vietą tampa nenuostabu, kodėl dviratį Tokijuje turi kas antras žmogus ir jų populiarumas nemažėja. Reikėtų tik palinkėti tokių permainų didiesiems Lietuvos miestams.

LiDi

2 atsakymai to “Ekologija Tokijuje: rūšiavimas, vartojimas ir dviračiai”

  1. cukrusdruska said

    Viešpatieaukštielninkas, kodėl žmogus toks parazitas? Jau kažkur rašiau, todėl pasikartosiu : dievas sukūrė tobulą pasaulį, bet padarė klaidą – sukūrė ir žmogų. Nežinau, man atrodo, kad kruopštus šiukšlių rūšiavimas ir taupus perdirbimas prasidės tik tada, kai:
    a) šiukšlių išvežimo paslauga pabrangs neįperkamai;
    b) už pakelėse surinktas šiukšles bus mokami geri pinigai;
    c) apsimokės perdirbti (tik kai baigsis ištekliai?). Žodžiu, viskas vardan pinigų. Į gamtą verslui nusispjaut. Įspūdį man padarė Suomijoje pirktas maišelis (supermarkete) pagamintas iš biodegraduojančios eko-friendly medžiagos.

  2. jainnyMit said

    Dekui!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: